Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie šv. Mišias, pradedant nuo klausimo: „kodėl eiti į Mišias sekmadienį?“
Sekmadieninis Eucharistijos šventimas yra Bažnyčios gyvenimo centre (KBK nr. 2177). Mes, krikščionys, einame į Mišias sekmadienį, kad sutiktume prisikėlusį Viešpatį ar, tiksliau, leistumėmės būti Jo sutinkami, klausyti jo žodžio, maitintis jo valgiu ir tokiu būdu tapti Bažnyčia, Jo gyvuoju mistiniu Kūnu pasaulyje.
Tai suprato, nuo pat pirmos valandos, Jėzaus mokiniai, kurie su Viešpačiu šventė eucharistinį susitikimą tą savaitės dieną, kurią žydai vadino „pirmąja“, o romėnai „saulės diena“, nes tą dieną Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų ir pasirodė mokiniams, kalbėdamas su jais, valgydamas su jais, dovanodamas Šventąją Dvasią. Taip pat ir didysis Dvasios išliejimas per Sekmines įvyko sekmadienį, penkiasdešimtąją dieną po Jėzaus prisikėlimo. Dėl šių motyvų sekmadienis mums yra šventa diena, pašventintas eucharistinio šventimo, gyvas Viešpaties buvimas tarp mūsų ir mums. Tai šv. Mišios kurios sekmadienį padaro krikščionišku. Krikščioniškas sekmadienis koncentruojasi aplink Mišias. Koks, krikščioniui, būtų sekmadienis, kuriame trūktų susitikimo su Viešpačiu?
Yra tokių krikščionių bendruomenių, kurios negali pasidžiaugti kiekvieno sekmadienio Mišiomis. Bet ir jos yra kviečiamos, šią šventą dieną, susirinkti maldai Viešpaties vardu, klausant Dievo Žodžio ir išlaikant gyvu Eucharistijos troškimą.
Kai kurios sekuliarizuotos visuomenės prarado krikščionišką, Eucharistijos apšviestą sekmadienio jausmą. Tokiose aplinkybėse reikia gaivinti tokį sąmoningumą, atrasti šventės prasmę, džiaugsmo, parapijinės bendruomenės, solidarumo, siela ir kūną gaivinančio poilsio prasmę. Visų šių dalykų, kiekvieną sekmadienį, mus moko Eucharistija.
Dėl šių motyvų sekmadienis taip pat tapo susilaikymo nuo darbo diena, kurios pirmaisiais krikščionybės amžiais nebuvo, tai jos įnašas. Biblinėje tradicijoje žydai ilsisi šeštadienį, o romėnų visuomenėje nebuvo numatyta savaitinė susilaikymo nuo darbų diena, ypač tarnams ar vergams. Krikščioniškas jausmas, kad gyvename kaip vaikai, o ne vergai, gaivinamas Eucharistijos, pavertė sekmadienį, beveik visuotinai, poilsio diena.
Be Kristaus esame pasmerkti būti valdomi kasdienybės nuovargio, su jo rūpesčiais, ir rytojaus baimės. Sekmadieninis susitikimas su Viešpačiu mums suteikia jėgos išgyventi šiandieną su pasitikėjimu ir drąsa, eiti pirmyn su viltimi. Todėl einame sutikti Viešpatį sekmadienio eucharistiniame šventime.
Eucharistinė bendrystė su Jėzumi, Prisikėlusiu ir amžinai Gyvuoju, byloja apie sekmadienį be saulėlydžio, kai nebebus nuovargio, skausmo, gedulo ir ašarų, tik džiaugsmas pilnai ir visam laikui gyventi su Viešpačiu. Ir apie šį palaimintą poilsį mums kalba sekmadienio Mišios, mokydamos, savaitės sraute, pasitikėti danguje esančiu Tėvu.
Ką galime atsakyti tam, kuris sako, kad neverta eiti į Mišias, net ir sekmadienį, nes svarbiau dorai gyventi, mylėti artimą? Tiesa, kad krikščioniško gyvenimo kokybės matas yra sugebėjimas mylėti, kaip yra pasakęs ir Jėzus – žmonės atpažins jo mokinius iš to, kad jie myli vienas kitą. Tačiau kaip galime praktikuoti Evangeliją negaudami būtinos energijos tam daryti, sekmadienį po sekmadienio, iš neišsenkančio Eucharistijos šaltinio? Einame į Mišias ne tam, kad duotume kažką Dievui, bet kad gautume iš Jo tai, ko mums iš tiesų labai reikia. Tai primena ir Bažnyčios malda: „Nors mūsų garbinimo Tu nesi reikalingas, tačiau maloningai mums leidi reikšti Tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Žr. Romos Mišiolą, IV bendro dėkojimo giesmę).
Tad kodėl eiti į šv. Mišias sekmadienį? Nepakanka atsakyti, kad tai Bažnyčios priesakas. Tai padeda išsaugoti jų vertę, tačiau to nepakanka. Mums, krikščionims, reikia dalyvauti sekmadienio Mišiose, nes tik per Jėzaus malonę, Jo gyvą buvimą mumyse ir tarp mūsų, galime įgyvendinti jo priesaką ir būti tikėtinais jo liudytojais. (Vatikano radijas)
